Informacija pacientams

Storosios žarnos divertikuliozė

   Diverticulum – senosios Romos laikais reiškė-“mažytė vietelė šalia didelio kelio su bloga reputacija”. Nors žodžio reikšmė ir pasikeitė, tačiau prasmė ir esmė nepakito. Divertikuliozė yra dažniausia organinė žarnų liga. 

    Divertikulai susidaro (išlenda) silpniausiose žarnos sienelės vietose ir gali būti suprasti kaip žarnos sienelės išvarža, kai žarnos gleivinė maišelio formos dariniu išsiveržia per žarnos sienelę.

   Divertikulas ir divertikuliozė nėra tas pats. Divertikulas reiškia būklę, anatominius pokyčius. Divertikuliozė – liga, atsiradusi dėl žarnos sienelėje susidariusių divertikulų. Divertikulioze serga išsivysčiusių šalių gyventojai, apie 10-20 procentų vakarietiškos civilizacijos šalių gyventojų JAV ir Europoje. Šia liga praktiškai neserga Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos gyventojai, kurie vartoja menkai apdorotus, nerafinuotus, daug ląstelienos turinčius maisto produktus. Afrikiečiai ir kiti minėtų šalių gyventojai, emigravę į Vakarus, pradeda sirgti divertikulioze kaip ir vietiniai gyventojai, nes perima jų mitybos būdą.

   Yra apskaičiuota, kad dabar mes suvartojame su maistu tik 10 procentų ląstelienos, vartotos prieš 100 metų. Iki 40 metų amžiaus divertikuliozė būna retai tik 5 procentams žmonių. Nuo penktojo gyvenimo dešimtmečio ji dažnėja ir randama kas antram asmeniui, sulaukusiam 80 metų. 

   Dažniau serga moterys nei vyrai (2:1). Sergant divertikulioze, 70-80 proc. ligos atvejų yra besimptominė. Žmogus praktiškai nieko nejaučia. Likusias 20-30 proc. atvejų jaučiami vienokie ar kitokie susirgimo simptomai. Susirgimui būdingi pilvo skausmai. Jie būna dažniau kairėje apatinėje pilvo dalyje ar virš gaktikaulio.

   Skausmas spazmiškas, stiprėja pavalgius, sumažėja arba visai praeina išėjus dujoms ar pasituštinus. 
   Būdingi tuštinimosi sutrikimai. Dažniausiai tai būna vidurių užkietėjimas ( obstipacijos), bet galimi ir viduriavimo epizodai. Gana būdingas simptomas yra pilvo pūtimas.

   Liga labai paūmėja, kai atsiranda divertikulų komplikacijos. Klasikine divertikuliozės komplikacija yra kraujavimas. Prasideda gausus, neskausmingas kraujavimas skaisčiai raudonu krauju su krešuliais, kai kraujuojama iš divertikulo riestinėje žarnoje, ar tamsiu kaštoninės spalvos krauju iš dešiniosios storosios žarnos dalies divertikulų.

   Dažniausiai divertikulų komplikacija yra divertikulitas ( divertikulo uždegimas). Lengvais atvejais būna įvairaus intensyvumo pilvo skausmai kartu su žarnų turinio pasažo sutrikimais- pasunkėja vidurių užkietėjimai ar atsiranda viduriavimas.

   Sunkių divertikulitų metu karščiuojama, prakaituojama, jaučiamas didelis bendras silpnumas.Didelis pastovus skausmas pilve. Klinika būna panaši į ūmų apendicitą, net vadinama kairiuoju apendicitu. Negydant ar netinkamai gydant liga progresuoja ir vystosi dar grėsmingesnės komplikacijos ( abscesas pilvo ertmėje, fistulės, žarnų obstrukcija ar pilvaplėvės uždegimas). Ligos diagnozė nustatoma ištyrus sergantį žmogų ambulatoriškai ar ligoninėje. Geriausiai, kai susirgimą gydo gydytojai specialistai- gastroenterologai arba koloproktologai.

   Besimptominiais atvejais gydymo nereikia Patartina vengti vidurių užkietėjimų ( obstipacijų ). Valgyti daugiau skaidulinių medžiagų arba tiesiog sėlenų. Nevartoti vidurius laisvinančių vaistų, nedaryti klizmų.Dieta besimptomės divertikuliozės atveju yra svarbiausias gydymo komponentas. Reikalinga daug daržovių turinti dieta, rupių miltų duona ( “ Rugelis” , “ Keturių grūdų” ), slyvų, abrikosų, persikų, figos, burokėlių ir kt. Patartina gerti daug skysčių, ne mažiau kaip 2 litrus per dieną.

   Nekomplikuotos divertikuliozės atvejais šalia nuolatinio didesnio skaidulų maiste vartojimo skiriamas ir simptominis gydymas. Paprastai skiriama spazmomeno, nošpos, raminamųjų vaistų, trankviliantų. Kraujavimo iš divertikulų atvejais ligonis iš karto guldomas į ligoninę. Divertikulitą reikia pradėti gydyti iš karto jį nustačius. Lengvų divertikulito formų gydymas gali būti ir ambulatorinis. Sunkesniais atvejais ligonis guldomas į ligoninę.

   Tolesnės divertikulito komplikacijos – abscesas, peritonitas, fistulės, žarnų obstrukcija- gydomos chirurginiais metodais. Divertikuliozės eiga yra lėta, 15-20 procentai ja sergančių ligonių būna komplikacijos, ypač divertikulitai. Mažiausiai trečdaliui ligonių divertikulitai kartojasi, apie trims ketvirtadaliams ligonių divertikulitai praeina per 7 -8 dienas, tačiau likusiam ketvirtadaliui jau pirmo epizodo metu divertikukai komplikuojasi ir prireikia gydyti chirurgiškai.

   Divertikuliozė nėra ikivėžinė liga, bet šios dvi ligos gali būti kartu, vystytis nepriklausomai viena nuo kitos.


Abdominalinis chirurgas, koloproktologas
Vilius Petrauskas

Storosios žarnos polipai

   Polipai yra nepiktybiniai tiesiosios ir storosios žarnos navikai, kurie ilgainiui gali virsti piktybiniais. Pavieniai polipai randami 2- 15 proc. suaugusių žmonių, tačiau vyresnio amžiaus žmonėms liga nustatoma dažniau. Turintiems daugiau kaip 50 metų žmonėms polipų jau randama apie trečdaliui.

   Nesvarbu – pavieniai ar dauginiai polipai – juos visus būtina gydyti. Ypač maži polipai dažniausiai randami atsitiktinai, juo labiau kad požymiai, dėl kurių būtų galima įtarti atsiradus polipų, nėra specifiniai. Gali pasikartoti kraujavimas, atsirasti gleivių, nemalonių jutimų pilve, nes žarnyno peristaltiniai judesiai tampo polipą. Retais atvejais dideli polipai gali užkimšti žarnyno spindį ir sukelti žarnų nepraeinamumą. Kartais išsiskiria daug gleivių, atsiranda vandeningas viduriavimas, tačiau tai būdinga tik esant kai kurių rūšių polipams.

   Storoje žarnoje polipų galima nustatyti jį užčiuopus, atlikus instrumentinį-endoskopinį ar rentgenologinį žarnyno tyrimus. Radus polipą žarnose, kyla klausimai – ar jų nėra daugiau ir ar polipas nėra piktybinis ? Būtent todėl nustačius polipą reikia ištirti visą storąją žarną. Tiksliausiai polipo tapimą vėžiniu galima įvertinti tik jį pašalinus ir ištyrus. 

   Polipai gydomi juos šalinant. Kokiu būdu tai daryti, pasirenka gydytojas proktologas arba endoskopuotojas. Polipus galima pašalinti endoskopiškai arba atliekant operaciją. Dėl žarnų vėžio profilaktikos reikėtų šalinti visus polipus. Pašalinti storosios žarnos polipai linkę ataugti, be to, šalia jų gali vystytis piktybiniai augliai, todėl ir pašalinus polipą, žarnyną reikia tirti endoskopu ar rentgenu. Kada būtina tikrintis ir atlikti tyrimus, nustato gydytojas.


Abdominalinis chirurgas, koloproktologas
Vilius Petrauskas

Proktalgija arba anorektinis tarpvietės skausmo sindromas

 “Kas man yra daktare? 2-3 kartus per mėnesį naktimis pabundu, dėl labai stipraus, nepakeliamo, plėšiančio, deginančio skausmo tiesiojoje žarnoje. Vieną kartą buvau net nualpusi. Taip dažniausiai prasideda pokalbis su paciente sergančia proktalgija.“ 

   Tai spastiniai skausmai išangėje ir tiesiojoje žarnoje. Pirmą kartą medicininėje literatūroje buvo aprašyti 1840 metais Anglijoje Hird ir Gray.

   Susirgimas gali būti be jokios aiškios priežasties arba sergant kitomis tiesiosios žarnos ir kitų mažojo dubens organų ligomis (hemorojus, fistulės, kolitas, gimdos kaklelio uždegimas, prostatitas ir kt.).

   Dažnai gali būti kaip klimakterinio laikotarpio palydovas. 
   Būdingiausias proktalgijos simptomas yra labai stiprus, staigus skausmas tiesiojoje žarnoje. Žmogus pajunta labai stiprų skausmą tiesiojoje žarnoje, kurį apibudina, kaip deginantį, plėšiantį. Skausmas gali plisti į šlapimo pūslę, tarpvietę, uodegikaulį, kojas. Kai kuriems priepuolio metu gali būti dusulys, širdies plakimas, prakaitavimas, potraukis tuštintis ar šlapintis. Kai kam nepakeliamai stiprus skausmas gali trukti kiek ilgiau ir sukelti net koliapsą (nualpimą). Tačiau dažniausia labai stiprus priepuolinis skausmas trunka trumpai nuo kelių iki 10 – 15 min. Atsiranda ir išnyksta staiga, todėl ši liga dar vadinama proctalgia fugax (lot. žaibiška). 

   Susirgimą diagnozuoja ir gydo gydytojas koloproktologas.
   Niekada negalima nustatyti šios diagnozės neištyrus ligonio. Visais tokiais atvejais būtina patikrinti tiesiąją žarną, atlikti pilną proktologinį ištyrimą

   Gydantis pačiam arba gydantis be reikiamo ištyrimo galima palikti nediagnozuotą daugelį storosios žarnos susirgimų ir netgi tiesiosios žarnos vėžį.

Gydytojas
Vilius Petrauskas

Laiku atliktas storosios žarnos vėžio tyrimas išgelbsti gyvybę

Mirštamumas nuo storosios žarnos vėžio tapo rimta pasauline problema. Tikimybė, kad anksčiau ar vėliau susirgsite storosios žarnos vėžiu didelė. Vyrams ši liga išsivysto dažniau nei moterims. Lietuvoje per metus nustatoma apie 1500 naujų storosios žarnos vėžio atvejų.

   Nepaaiškinamai didelis nuovargis. Dėl neaiškios priežasties krentantis svoris. Kraujas išmatose, kuris būna nuo šviesiai raudonos iki tamsiai raudonos spalvos. Pilvo ar tiesiosios žarnos skausmas. Baigus tuštintis nėra komforto jausmo. Jaučiama nevisiškas išsituštinimas. Pasikeitė įprastinė žarnyno veikla. Atsiranda viduriavimai ar vidurių užkietėjimai be aiškios priežasties trunkantys daugiau kaip 6 savaites. Mažakraujystė tai storosios žarnos vėžio požymiai. Juos pajutus reikia kreiptis į gydytoją, konsultuotis su gydytoju koloproktologu.

   Daugelis apie šią ligą, vis dar galvoja kaip apie kažką nešvaraus. Toks požiūris yra kenksmingas, nes žmonės nesitikrina. O anksti ligą diagnozavus galima išgelbėti ne vieną sergantįjį ar bent pratęsti jo gyvenimą. 

   Storosios žarnos vėžys vystosi kai sutrinka žarnyną dengiančių ląstelių normalaus atsinaujinimo procesas. Nustačius ankstyvos stadijos auglį galima pašalinti. Tačiau dažnai susirgęs žmogus nejaučia jokių požymių, o negydoma liga gali išplisti į kitas organizmo vietas. Laiku diagnozuoti ligą, gali padėti vadinamasis slapto kraujo išmatose tyrimas.

   Tyrimą galima pasidaryti ne tik gydymo įstaigų laboratorijose, bet ir namuose. Tai lengvai atliekamas, visiems prieinamas ir nebrangus būdas pasitikrinti. Vaistinėse parduodamos specialios juostelės, kurios padeda nustatyti ar nėra kraujavimo iš žarnyno. Šiomis juostelėmis naudotis taip pat paprasta, kaip ir nėštumo testu. Tačiau šiuo atveju tiriamas ne šlapimas, o išmatos. Jeigu juostelė nusidažo rausva ar raudona spalva, tai reiškia, kad reikėtų atlikti nuodugnesnius tyrimus gydymo įstaigoje. Šio testo patikimumas apie 80%. Reikia atminti, kad juostelė gali nusidažyti ir nuo maisto produktų, kurių suvalgėte (pvz. burokėlių). Norėdami išvengti klaidų prieš atliekant testą namuose reikėtų atidžiai perskaityti informacinį lapelį, laikytis jame pateiktų nurodymų. 

   Šį testą ypač rekomenduojama atlikti vyresniems nei 50 metų žmonėms, tiems, kurie jaučia ligai būdingus požymius, taip pat tiems kurių šeimoje buvo diagnozuotas storosios žarnos vėžys arba rasta gerybinių navikų - polipų. Jeigu testo atsakymas teigiamas, reikėtų skubiai kreiptis į gydytoją ir atlikti specialius tyrimus.
Yra labai daug ir įvairių vėžio gydymo būdų, tačiau net ir radikaliausi metodai nepadės, jeigu liga bus nustatyta pavėluotai.

Gydytojas
Vilius Petrauskas

Hemorojus: kas tai per liga? 

Bijau, kad tai nebūtų vėžys! Kraujuoja ir skauda išangė. Tačiau pas gydytoją neisiu ir gėda ir baisu. 

Liga kuri anksčiau buvo pašaipų ir anekdotų objektas tampa vis aktualesnė. Pats žodis hemorojus yra kilęs iš graikų kalbos. Liga hemorojus suprantama, kaip išangės kraujagyslių (hemorojinio) rezginio išsiplėtimas, išvešėjimas. Tuštinantis kietomis išmatomis, stanginantis, išangės kraujagyslių rezginys stumiamas išangės kanalu žemyn, kol pradeda išvirsti lauk hemorojiniais mazgais.
   Tada pradedama jausti hemorojaus simptomus. Šlapiuoja, peršti ir skauda išangė. Atsiranda neskausmingas kraujavimas. Nedidelis kiekis kraujo paprastai pasirodo tuštinimosi pabaigoje. Atsiranda bėrimas apie išangę.
Oda tampa jautri, sudirgusi. Per išangę iškrenta hemorojiniai mazgai.

  Hemorojaus mazgai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai mazgai padengti gleivine, o ne oda. Todėl jie lengvai pažeidžiami ir kraujuoja.

   Hemorojus būna kelių stadijų:
  • pradinėje stadijoje jaučiamas diskomfortas išangėje, retkarčiais kraujuoja;
  • sekančioje stadijoje hemorojiniai mazgai iškrenta per išangę ir pasituštinus grįžta patys atgal;
  • tęsiantis ligai hemorojiniai mazgai iškrenta ir turi būti grąžinami ranka atgal;
  • galų gale hemorojiniai mazgai nuolat iškrenta po tuštinimosi, ką nors sunkiau pakėlus, nusičiaudėjus ar nusijuokus. Grąžinus ranka atgal vėl iškrenta, nes analinės angos ir tiesiosios žarnos raumenys jau nebegali sulaikyti krentančių mazgų. Dažnai kraujuojama. Ir galų gale iškritę mazgai nebesugrąžinami ir lieka išvirtę išorėje.
   Dažniausia hemorojus atsiranda, dėl keleto priežasčių. Blogų mitybos įpročių, kai valgoma mažai skaidulų turinčio maisto, vaisių, daržovių. Nuolat pasikartojančio vidurių užkietėjimo ir dažno vidurius laisvinančių vaistų vartojimo. Sunkaus fizinio, ilgalaikio sėdimo ar stovimo darbo. Be jokios abejonės hemorojaus atsiradimui labai reikšminga nėštumas ir gimdymas, nutukimas ir paveldimumas. 
   Hemorojų diagnozuos jus ištyręs gydytojas koloproktologas. Jis apžiūrės jus išoriškai ir ištirs specialiais instrumentais: rektaliniu veidrodžiu, anoskopu, rektoromanosigmoidoskopu. 
   Hemorojaus gydymas yra medikamentinis ir chirurginis. Skiriami vidurius švelniai laisvinantys ir žarnos gleivinės nedirginantys vaistai. Vaistai stiprinantys kraujagyslių sienelę, mažinantys uždegimą ir nuskausminantys. Yra daugybė tepalų, kremų, žvakučių ir tablečių. Tačiau nei vienas iš jų pilnai neišgydo hemorojaus. 
   Operacija efektyvi daugiau nei 90 % atvejų. Tačiau pooperacinis skausmas, galimos komplikacijos, ilgas nedarbingumo laikotarpis, dažną sergantį hemorojumi sulaiko nuo operacijos. 

   Šiandieniniai medicinos pasiekimai ir nauji gydymo metodai, guminių žiedų ligaturų metodas, infraraudonųjų spindulių koaguliacija, sklerozavimas, krioterapija leidžia išvengti operacijos ir su ja susijusių nemalonumų. Šiuo metu geriausiu pripažintas guminių žiedų ligaturų metodas. Gydoma ambulatoriškai. Nereikia narkozės ar kitokio nuskausminimo. Naudojant specialų aparatą išvešėjęs hemorojinis mazgas įtraukiamas į aparato vidų ir ties pagrindu perspaudžiamas labai tampriu guminiu žiedeliu. Savaitės bėgyje mazgas apmiršta ir nukrenta (pasišalina) kartu su guminiu žiedu. Mazgo vieta surandėja. Nebelieka nusiskundimų. Gydant šiuo metodu žmogus lieka darbingas. 
   Be hemorojaus kraujavimą gali sukelti ir storosios bei tiesiosios žarnos augliai, išangės fistulės, įplėšos, polipai ir kitos ligos. Dėl to būtina kreiptis į gydytoją koloproktologą, kuris ištirs kas sukelia kraujavimą- hemorojiniai mazgai ar kitos labai pavojingos ligos. 

Gydytojas
Vilius Petrauskas

Hemorojus: dažniausia tiesiosios žarnos liga

Tiesiosios žarnos gale, po gleivine ir aplink išangę yra vadinamieji kaverniniai kūnai, ypatingos sandaros kraujagyslės. Jie neleidžia ištekėti skystam žarnos turiniui. Liga hemorojus prasideda tada, kai šie kaverniniai kūnai pradeda didėti. Į juos ateina 3 - 9 kraujagyslės. Atiteka arterinis, o nuteka veninis kraujas. Kai kraujo priteka daugiau negu nuteka, didesnės kraujagyslės ima plėstis. Ten, kur užsistovi veninis kraujas susidaro mazgai. Didėdami jie slenka žemyn, kol galų gale iškrenta per išangę. 
   Kas antras žmogus vyresnis, kaip 50 metų turi didesnio ar mažesnio laipsnio hemorojų. Galima sakyti, kad kas antras žmogus per savo gyvenimą patiria nors vieną hemorojaus paūmėjimą - ataką.

   Kas iš tiesų yra hemorojus? 
  Tai kraujavimai iš tiesiosios žarnos. Paprastai kraujavimai būna negausūs ir neskausmingi. Tačiau kai kuriais atvejais kraujuojama gausiai. Kraujas būna šviesus “gyvas“, ilgalaikiai net ir ne itin gausūs pakraujavimai gali sukelti mažakraujystę. O gausus kraujavimas iš hemorojaus mazgų gali sukelti gana pavojingą nukraujavimą.
   Tai išangės niežėjimas, perštėjimas, pastovus nemalonus veržimo, sunkumo jausmas išangėje apibudinamas terminu “ analinis diskomfortas”. 
   Tai iškrentantys tuštinantis hemorojiniai mazgai, kurie pradžioje po pasituštinimo sugrįžta patys, po to jau reikia sukamšyti juos atgal ranka. 
   Ir galų gale tai pati skausmingiausia hemorojaus komplikacija - hemorojinių mazgų uždegimas, trombozė. Ligonis būna priverstas kęsti skausmą ištisomis dienomis ir savaitėmis. Tenka keisti įprastą gyvenimo ritmą. 
  Dažniausiai sergant hemorojumi savijauta pablogėja sunkiai dirbant, intensyviai sportuojant, užkietėjus viduriams, ilgą laiką sėdėjus ar stovėjus, kelionėje. Labai padaugėja hemorojaus komplikacijų švenčių metu ir po švenčių. Gausus kiekis aštraus maisto, alkoholis, ilgalaikis sėdėjimas už stalo, dažną priverčia pošventiniu laikotarpiu ilgai gydytis, dėl įvairių hemorojaus komplikacijų.
  Hemorojaus gydymas yra gyvenimo būdo ir dietos sureguliavimas, medikamentinis ir chirurginis. Sergant hemorojumi labai svarbu vengti vidurių užkietėjimo, laikytis būtinos higienos, valgyti daug skaidulų ir kitų pektininių medžiagų turinį maistą, vaisius, daržoves. Gerti daug skysčių, vandens iki 2 litrų per parą. 

  Konservatyviai medikamentais gydomas I tipo hemorojus ir hemorojus iki operaciniu ir pooperaciniu laikotarpiu. Skiriami vaistai lengvinantys tuštinamasi, žvakutės, tepalai, sėdimos vonelės, preparatai stiprinantys veninio mazgo sienelę. 

  Hemorojaus mazgų pašalinimo chirurginiu būdu operacija haemorrhoidectomia (lot.) nėra labai sudėtinga. Žmogus ligoninėje praleidžia keletą dienų. Operuojama tik gerai nuskausminus. Mitas, kad hemorojaus operacija labai skausminga. Tačiau dažnas jos bijo. Operacinis gydymas 97 % atvejų padeda sėkmingai atsikratyti hemorojaus.

  Pastarąjį dešimtmetį vis rečiau taikomas operacinis gydymas. Hemorojus plačiai gydomas alternatyviais operacijai metodais: Guminių žiedų ligaturomis, krioterapija, infraraudonųjų spindulių kooguliacija, sklerozavimu. Sklerozuojant į hemorojaus mazgą suleidžiamas specialus tirpalas sukeliantis mazgo uždegimą ir po to sekantį surandėjimą, mazgo išnykimą. Taikant žiedų, ligaturinį metodą (Barron operaciją) specialiu aparatu - vakuuminiu cilindru ant hemorojaus mazgo “ kojytės “ uždedamas latex arba guminis žiedas, kuris perspaudžiamas mazgą - užblokuoja jo kraujotaką ir mazgas po 5-6 dienų nukrenta. Tai neskausminga, dabar plačiausiai taikoma procedūra.
  Tačiau kai žmonės į gydytoją kreipiasi esant užleistam (IV), o hemorojui yra tik viena galimybė – operacija. 

  Hemorojus vargina daugelį žmonių. Dažnam vizitas pas gydytoją, dėl šios ligos atrodo nemalonus, o neretai net ir gėdingas. Tai ne tik neteisinga, bet net ir pavojinga. Tik jus ištyręs gydytojas koloproktologas nustatys ar nėra
žarnyne navikų, polipų ir kitų ligų. Tik laiku ištyrę ir nustatę teisingą diagnozę išgydysit hemorojų be operacijos. 

Gydytojas
Vilius Petrauskas

Apie kolonoskopiją

 Gerb. Paciente,

       Jums bus atliekama (FCS) kolonoskopija. Tai informatyvus žarnyno tyrimas, suteikiantis daug informacijos apie Jūsų sveikatos būklę.                            
      Procedūros metu vyksta storosios žarnos visų segmentų – (tiesiosios, riestinės, gaubtinės ir aklosios žarnos) – endoskopinis ištyrimas. 

Atliekant kolonoskopiją, apžiūrimas vidinis storosios žarnos paviršius, įvertinant jos gleivinę (gali būti paraudimas, paburkimas, trapumas, kraujagyslių piešinys, gleivinės išbujojimas, atrofija, opos, išaugos, augliai), spindžio, formos pakitimai ir kt. 
         Dažniausiai ši procedūra būna tik diagnostinė. Diagnostinės kolonoskopijos metu, gali būti atliekama biopsija (paimami gleivinės gabalėliai mikroskopiniam ištyrimui). Esant būtinybei, gali būti atliekamos ir gydymosios endoskopinės intervencijos: auglių (polipų, pogleivio lipomų bei kt.) šalinimas, kraujavimo stabdymas, stenozių (susiaurėjimų) plėtimas bei spindžio protezavimas (stentavimas) specialiais vamzdeliais (stentais), nesveikos storžarnės gleivinės dalies pašalinimas ir kt. Esant netikėtiems radiniams ar atsiradus komplikacijoms, kolonoskopijos tikslai ir planas gali pasikeisti procedūros eigoje.
                   
  Kolonoskopija atliekama lanksčiu aparatu - videofibrokolonoskopu (vaizdo kolonoskopu). Tai 9 – 12 mm skersmens lankstus zondas, kuriame yra įmontuota elektroninė vaizdo perdavimo sistema, vaizdą perduodanti į monitorių. 

Pasiruošimas procedūrai ir nejautra

Procedūros metu norint pamatyti storosios žarnos pakitimus, teisingai diagnozuoti randamą patologiją, būtina gerai išvalyti žarnyną, tinkamai, laikantis gydytojo nurodymų, pasiruošti procedūrai. Būtent tinkamas pasiruošimas sąlygoja kolonoskopijos eigą, padeda tiksliai diagnostikai.

1. Dieną prieš tyrimą pacientui duodama specifinių, žarnyno išvalymui skirtų, vidurius liuosuojančių vaistų - (Eziclen, Pikoprep, Fortrans,Moviprep), kuriuos nurodo gydytojas. Šie vaistai negali būti skiriami esant dehidratacijai (organizmui netekus daug skysčių), sunkaus laipsnio širdies veiklos nepakankamumui bei žarnų nepraeinamumui. Rekomenduojama gerti daug vandens. Dvi dienas prieš procedūrą nevalgyti sunkaus maisto, sėklų, grūdų, riešutų. Dieną prieš tyrimą pacientas vartoja tik skysčius. 
2. Būtinai informuokite gydytoją, jei vartojate varfariną, aspiriną ar kitus kraujo krešėjimą mažinančius vaistus, nes šie medikamentai padidina kraujavimo pavojų, Pasakykite gydytojui ar anksčiau jums buvo atlikti endoskopiniai tyrimai, ar kilo komplikacijų, alerginių reakcijų nuo vaistų. Būtinai informuokite, jei vartojate nesteroidinius priešuždegiminius vaistus (diklofenakas, nimezilis ir kt.), insuliną, gliukokortikoidus, apie esamą nėštumą, lėtines ligas, kuriomis sergate (epilepsija, hemofilija, bronchinė astma ir kt.). Prieš tyrimą nusiimkite akinius, išsiimkite kontaktines linzes, papuošalus, įvertus į liežuvį ir lūpas bei dantų protezus, kad bendrinės nejautros metu nepatektų į kvėpavimo takus.
3. Prieš procedūrą med. personalas Jus paguldys ant kairio šono. Į veną, įvedus intraveninį kateterį, bus leidžiami vaistai, kurie sukels bendrinę nejautrą (Jus užmigdys).
4. Daktaras, atliekantis procedūrą, per išeinąmąją žarną įstums endoskopą į storąją žarną, kuri apžiūros metu bus pripildyta oro, kad galima būtų apžiūrėti jos vidinį paviršių. Oras po procedūros gali sukelti pilnumo ir tempimo jausmą pilve, bet stipraus skausmo tai nesukelia, nes oras išsiurbiamas ištraukinėjant kolonoskopą. Baigiant procedūrą, endoskopas ištraukiamas.
5. Kadangi procedūra atliekama bendrinėje nejautroje, pacientas 2 valandas po procedūros dar negali valgyti, (galima atsigerti vandens), 6 valandas negalima vairuoti. Jei gydytojas nenurodo, vėliau apribojimų nėra. Pacientas grįžta prie įprastinės dienotvarkės.

Galimos kolonoskopijos komplikacijos
 
1. Storosios žarnos sienelės sužalojimas. Jeigu sužaloti ne visi sienelės sluoksniai, gydymas būna koncervatyvus (nereikia operuoti). Jeigu yra perforacija (sienelės plyšimas) - reikalingas skubus chirurginis gydymas, o bakterinės komplikacijos gali sukelti pavojų gyvybei. Kai kurios ligos – susiaurėjimai, vėžys, opos – padidina perforacijos (plyšimo) pavojų.
2. Kraujavimas iš biopsijos ar kitokios endoskopinės manipuliacijos srities. Paprastai kraujavimas būna negausus ir jį pavyksta sustabdyti endoskopinėmis priemonėmis. Tik išimtinai retais atvejais ligonį tenka operuoti.
3. Plaučių infekcija dėl stemplės ar skrandžio turinio patekimo į kvėpavimo takus (tai bendrinės nejautros komplikacija).
4. Atipinės reakcijos į nejautrą sukeliančius vaistus. Tokios komplikacijos dažnesnės sergantiems lėtinėmis plaučių ir širdies ligomis.
5. Vyresnio amžiaus žmones procedūros eigoje gali ištikti širdies ritmo sutrikimas, miokardo infarktas ar insultas. Itin retais atvejais ligonį gali ištikti mirtis.
6. Nors kolonoskopija yra tikslus tyrimas, virškinamojo trakto liga ar defektai gali būti nepastebėti dėl žarnyne esančio turinio (kraujo, gleivių, išmatų).
7. Procedūros gali nepavykti padaryti dėl Jūsų organizmo būklės, anatominių ypatumų ar techninių kliūčių.
8. Gydytojas, prieš skirdamas ir atlikdamas procedūrą visada įvertina paciento būklę, anatominius ypatumus, pasiruošimą. Jei gydytojas, įvertinęs rizikos faktorius, nusprendžia, procedūra pacientui neatliekama.

Gydytojas
Vilius Petrauskas

Opinis kolitas

Tai storosios žarnos liga, priskiriama žarnų lėtinių uždegimų grupei. Kodėl ja susergama, visiškai aišku nėra. Manoma, kad reikšmės turi genetika, aplinkos įtaka ir imunitetas. Tai viena iš “civilizacijos ligų”, nes opinis kolitas labai retai pasitaiko besivystančiose šalyse, kur blogos sanitarines sąlygos ar net paplitusios žarnyno infekcijos. Pastaraisiais dešimtmečiais šio susirgimo Lietuvoje daugėja.

Sergant kolitu atsiranda storosios žarnos uždegimo pokyčių. Dažniausiai, apie 95 procentus uždegimas prasideda nuo tiesiosios žarnos ir nepertraukiamai plinta aukštyn. Randama raudona išburkusi storosios žarnos gleivinė su didesnėmis ar mažesnėmis opomis.

Serga panašiai ir vyrai , ir moterys – dėl lyties didesnio skirtumo nėra.Dažniausiai susergama nuo 15 iki 30 metų , antroji sergamumo banga būna  50 – 80metų žmonėms.

Svarbiausias opinio kolito požymis  - viduriavimas su krauju ir gleivėmis. Priklausomai nuo uždegimo aktyvumo ir išplitimo žarnoje viduriavimas būna įvairaus intensyvumo.

Kraujuojant iš tiesiosios žarnos, dažniausiai būna kraujingų gleivių, susimaišiusių su skystomis išmatomis. Gali būti didelis kraujavimas grynu krauju. Pilvo skausmas šiai ligai nėra ypač būdingas, tačiau dalis ligonių skausmą jaučia. Dalį sergančiųjų opiniu kolitu vargina pilvo pūtimas, karščiavimas, apetito stoka, svorio mažėjimas.

Vaikams ir paaugliams gali sulėtėti augimas. Retkarčiais pasitaiko sąnarių ar akių uždegimų, atsiranda opų ant kojų ar burnos gleivinėse, vystosi kepenų uždegimas, kepenų cirozė.

Įtarti opinį kolitą reikia visuomet, jei viduriuojama su krauju, ypač kai tai būna dažnai.

Jokiu būdu negalima užsiimti savigyda. Nustatyti diagnozę gydytojui padės papildomi  tyrimai.

Opinis kolitas gydomas specialiais vaistai, kurie, patvirtinus diagnozę, gali būti kompensuojami. Tik retai, kai pasitaiko ypač sunki opinio kolito forma, operuojama – šalinama storoji žarna. Skubios operacijos gali reikėti ir prakiurus žarnai.

Opinis kolitas yra ikivėžinė liga. Didesnė vėžio rizika būna opiniu kolitu susirgus iki 15 metų amžiaus. Uždegimų židinių ir opų vietose gleivinė pakinta, maždaug per trejus metus čia išsivysto vėžys. Kad to neįvyktų, reikia ilgalaikio nuolatinio gydymo, prižiūrint tos srities gydytojui –gastroenterologui ar koloproktologui.

Vilius Petrauskas
Gydytojas chirurgas koloproktologas

Meteorizmas įspėja apie gresiančią ligą

Išpūstas pilvas, gausus raugėjimas ir žagsėjimas kultūringoje aplinkoje nepriimtinas. Tačiau vidurių pūtimas ir raugėjimas nėra vien blogo etiketo ar prastos mitybos požymis. Tai gali būti įspėjimas apie gresiančias rimtas ligas. Dėl vidurių pūtimo dažnai tenka ilgai ir kantriai gydytis, o pasveikus – keisti mitybos įpročius.

Mediciniškai pilvo pūtimas vadinamas meteorizmu. Kodėl gi dujos kaupiasi  žarnyne ir skrandyje ? Šio negalavimo priežasčių yra daug.

Visą žmogaus organizmą galima prilyginti sudėtingai biocheminei laboratorijai. Vyksta daug ir sudėtingų procesų: skaidomi angliavandeniai, baltymai, riebalai. Virškinant žarnyne atsiranda tam tikras dujų – azoto, deguonies bei anglies dvideginio – kiekis. Tai natūralus biocheminis procesas.

Sveikas žmogus dėl šių dujų paprastai nejaučia jokių negalavimų.Žarnyne jų susikaupia apie 200 mililitrų. Bekvapės dujos pasišalina kartu su išmatomis.

Liguisti pojūčiai pradeda varginti, kai šių dujų susikaupia žymiai daugiau. Taip atsitinka tuomet, kai žmogus, čiulpdamas saldainį, valgydamas, kramtydamas gumą, prisiryja oro. Tuomet maistas sunkiau slenka žarnynu, išmatos sunkiau pasišalina.Dujos kaupiasi žarnyne, tempia žarnų sieneles. Pradeda veržti pilvą. Kai kuriuos ima varginti pilvo skausmas, šleikštulys, pykinimas. Dujoms pasišalinus, šie reiškiniai dingsta.

Kai dujų susikaupia skrandyje ir jos veržiasi aukštyn stemple, žmogus raugėja. Atsiraugėjus palengvėja. Ilgainiui daugelis pripranta prie vidurių pūtimo ir nemalonių pojūčių. Į medikus kreipiasi tik tuomet, kai šie negalavimai tampa lėtiniai.

Žarnyne besikaupiančios dujos, pilvo skausmai, dar vadinami” raižymu”,gali būti rimtos ligos   - lėtinio kolito ar žarnyno vėžio pradžia.

Vidurius pūsti gali ir dėl kasos darbo sutrikimų. Mat kasa gamina daug ir svarbių virškinimo fermentų. Jei jų nepakanka, blogiau skaidomi riebalai ir angliavandeniai. Pūsti pilvą ir raugėti žmogus gali sirgdamas tulžies pūslės akmenlige.Pilvo pūtimu skundžiasi ir sergantieji kepenų ciroze. Šios sunkios ligos priežastis dažniausiai būna besaikis girtavimas.

Sutrikus virškinimui, nemaloniai maudžia viršutinę pilvo dalį, pučia vidurius. Vėliau sumažėja apetitas, ligonis liesėja, tampa nedarbingas. Pilvo ertmėje gali kauptis ascitinis skystis - atsiranda gelta. Pažeistos kepenys nepajėgia nukenksminti virškinimo trakte susikaupusių žalingų medžiagų. Tuomet apnuodijamas visas organizmas.

Pučiant pilvą, patartina išgerti aktyvuotos medžio anglies miltelių arba sutrintų šios anglies tablečių. Nuo meteorizmo gelbsti kmynų, ramunėlių, čiobrelių, ąžuolo žievės, granatų arbatos. Tačiau visuomet reikėtų atminti, kad dujų perteklius žarnyne – įspėjimas apie gresiančią ligą. Tad nevenkite pasikonsultuoti su gydytoju, kad išvengtumėte rimtesnių nemalonumų ateityje.

Vilius Petrauskas
Gydytojas chirurgas koloproktologas

Mityba ir piktybiniai  navikai

Su  mitybos  ypatumais  siejama  apie 20-50% mirties  nuo piktybinių navikų  atvejų .   Maiste,  kurį  mes  valgome ,gali būti cheminių vėžį sukeliančių  medžiagų .Visų pirma tai policikliniai aromatiniai  angliavandeniliai ,tarp jų benzpirenas,kurių yra  rūkytuose  ir ilgai  riebaluose  kepintuose  maisto produktuose. Šie  junginiai gali iš oro patekti ant augalų ar  į dirvą kurioje jie  auga . Jų būna  užterštoje dirvoje išaugusiose  daržovėse .Todėl pakelėse,ypač ten,kur pravažiuoja  daug automobilių ,ar netoli aplinką teršiančių gamyklų, maistinių augalų auginti  nerekomenduojama .

Su maistu  galima  gauti N-nitrozaminų , ypač  jų pirmtakų ,nitratų ir nitritų .Iš pastarųjų  ir  antrinių  aminų , kurių visuomet  būna maiste, nitrozaminai  gali pasigaminti  burnos  ertmėje,skrandyje  ar  šlapimo pūslėje.  Maži  nitratų kiekiai –būtina  ir  reikalinga  sudedamoji  daržovių dalis, pavojingi  yra  dideli  jų kiekiai,kurių jų būna  geriamąjame ,ypač  šulinių vandenyje .Nitrozaminų gaminimąsi  trikdo normalus  skrandžio  rūkštingumas, C ir E vitaminai .

Su žemės  riešutais ,ryžiais  galime  gauti afla toksinų,pasigaminančių iš pelėsio Aspergilus flavus,tarpstančio karštose ,drėgnose vietovėse.Didesni  jų  kiekiai  gali  sukelti pirminį kepenų vėžį žmonėms  ir  gyvūnams .

Piktybinius  navikus  gali sukelti  kai kurie  pesticidai, insekticidai, maisto  dažai  ir  pan.

Tačiau minėtos  cheminės  maistą teršiančios  medžiagos tėra  atsakingos už nedidelę visų  žmogaus piktybinių navikų  dalį .Didesnę  nei  cheminiai kancerogenai  reikšmę piktybinių  navikų  atsiradimui  turi  gyvulinių  riebalų perteklius . Su  didelio  gyvulinių  riebalų kiekio vartojimu siejamas  sergamumas  storžarnės, krūties , priešinės  liaukos  vėžiu . Maisto  riebalai  yra pagrindinė nutukimo priežastis ,o nutukusieji serga  gimdos  kūno,tulžies pūslės  ir  inkstų vėžiu .

Pas mus  40-50% daugumos  žmonių suvartojamų  maisto kalorijų sudaro  riebalai,dažniausiai –gyvuliniai . Jie  turėtų sudaryti ne daugiau  kaip 30% visų per  dieną  gaunamų  kolorijų .Sveikatai  būtų palankiau, jei  didesnę  vartojamų  riebalų dalį sudarytų  augaliniai  aliejai, kuriuose  yra  nesočių  riebalinių  rūgščių, yra  E vitamino ir  kitų naudingų sudedamųjų  dalių,tarp jų-antioksidatorių ,naikinančių  sveikatai  pavojingus laisvuosius  radikalus,kurie  gaminasi  organizme.Ypač  vertingas  alyvuogių  aliejus .Daugelis  autorių teigia, kad didelių kiekių “raudonosios” mėsos  (jautienos, kiaulienos ,avienos , veršienos) vartojimas  gali skatinti storžarnės  vėžio išsivystymą .Tokio  poveikio neturi paukštiena . Didesnį pavojų kelia sūdyta , rūkyta  mėsa.Kol kas  nėra  įtikinamų  duomenų apie  žuvies  produktų  poveikį reliatyviai  onkologinių ligų  rizikai . Nutukimas  atsiranda  ne tik vartojant  daug  riebalų,bet perdaug valgant ir  mažai  judant .

Sūrus maistas  skatina  skrandžio vėžio išsivystymą, nors  druska  laikoma  nepriežastimi, o  tik skatinančiuoju  naviko plėtrą  veiksniu .

Maistas  ne tik gali būti pavojingas  sveikatai jame  yra  ir  tokių  sudedamųjų  dalių,kurios  užkerta kelią vėžiui .Svarbi  vėžio  profilaktikos  priemonė  yra  vaisiai  ir  ypač  daržovės.Juose  yra  vitaminų,mikroelementų ir kitų medžiagų ,kurios  skatina  imunitetą ,padeda  organizmui kovoti  su įvairiomis  ligomis, tarp jų –vėžiu.Ypač  svarbūs  yra  vitaminai A,E,C karotenoidai ,selenas,folatai,kurie  pasižymi antioksidacinėmis  savybėmis  t.y.nukenksmina laisvuosius  radikalus .

Maistas  kuriame  gausu  daržovių  ypač morkų,kopūstų , rupios  duonos, kruopų atitolina  storžarnės  vėžį.Maistinės skaidulos  nukenksmina  tulžies  rūgštis,kurie perteklius valgant  riebų maistą kenkia  žarnų  gleivinei . Didėja  žarnyno  turinio kiekis, todėl mažėja  į žarnyną  patekusių ar  žarnyne  susiformavusių  pavojingų  cheminių  junginių  koncentracija .

Nemažai  tyrinėjimų  patvirtina ir  apsaugomąjį žaliosios  arbatos  vaidmenį nuo kai kurių navikų  formavimosi . Arbatoje   yra  antioksidatorių-polifenolių, pienas  ypač  neriebus ,užkerta kelią  skrandžio ir  storžarnės  vėžio  atsiradimui ir  plėtojimuisi  todėl ,kad tai yra pagrindinis  natūralus kalcio, kuris  tausoja  žarnyno epitelį šaltinis .

Racionali ,visavertė  mityba svarbi  vėžio profilaktikai .Remiantis daugelio epidemiologinių  tyrinėjimų  duomenimis ,spėjama, kad jei daržovių ir  vaisių  būtų vartojama  75%daugiau nei  dauguma  žmonių  šiuo metu vartoja, būtų  galima  išvengti  10-50% virškinimo  organų  vėžio  atvejų,o valgant tik  vieną  kartą  nedidelę  porciją  mėsos  per  savaitę-3-5% storžarnės   vėžio  atvejų .

Todėl gerai  pagalvokime  dėdami  maistą  į savo lėkštę.

Storžarnės vėžys

Kas  yra  storosios  žarnos  vėžys ?.Storosios žarnos vėžys yra piktybinis  navikas,augantis  ant  vidinės tiesiosios  ar  gaubtinės  žarnos  sienelių.Jis  gali  prasidėti  nuo mažos  ataugos,  vadinamos polipu, kuris  buvo  diagnozuotas  dar  prieš kelerius  metus .Tai nereiškia , kad kiekvienas polipas  virsta  naviku, tačiau  aptiktą polipą  geriausia  pašalinti . Kas  sukelia  storosios  žarnos  vėžį. Dauguma  žmonių mano jog jų genetinis kodas  lemia  riziką susirgti storosios  žarnos  vėžiu .Tačiau  tik mažiau  nei 10% visų vėžio atvejų gali būti paaiškinami  genetiniais pakitimais . Mokslininkai  mano ,kad  įtakos  vėžiui susiformuoti  turi  mūsų gyvenimo  būdas . Tyrimais  įrodyta , jog storosios  žarnos  vėžys, palyginti su kitų  lokalizacijų  piktybiniais  navikais  yra labiausiai susijęs  su  dieta  ir  gyvenimo  būdu.O  tai  reiškia,  kad mes patys galime  imtis  priemonių sumažinti storosios  žarnos   vėžio atsiradimo riziką .

Yra  žinoma,  kokie  žmonės  patenka  į  didesnės  rizikos  grupę : vyresnis  nei 50 metų amžius  ,tie  kurių  šeimyninėje anamnezėje yra  daugybinė  polipozė (kai storosios  žarnos gleivinėje  randami  gėrybiniai  navikai , polipai) ,ilgą laiką  sergantys   lėtiniu kolitu, vartojantys  daug riebalų ir  mėsos ,o mažai  daržovių ir  ląstelienos ,rūkaliai. Tie kurių  šeimoje buvo diagnozuotas storosios  žarnos  vėžys ypač  kai liga  buvo nustatyta  jaunesniems   nei 45 metų amžiaus  asmenims .

Pagrindiniai  storžarnės vėžio  simptomai  gana  aiškūs . Kraujas  išmatose . Jis  gali  būti nuo  šviesiai iki  tamsiai raudonos  spalvos .Storosios  žarnos  veiklos  pakitimai  be  aiškios  priežastės, trunkantys  ilgiau nei 6savaites. Tai  yra  viduriavimas  ar  vidurių  užkietėjimas, ypač  jei  tuštinantis  kraujuojama . Pilvo skausmai , mažakraujystė , pilnumo jausmas  žarnyne  po  tuštinimosi . Svorio netekimas  dėl  neaiškios priežasties  ir  nepaaiškinamas  didelis  nuovargis .

Jei  vėžys  nėra  išplitęs  ir  ligą  pradedama  gydyti anksti, galimybė  pasveikti  yra labai  didelė . Ne  visiems , sergantiems storosios  žarnos  vėžiu  gydymas  yra  vienodas . Gydymo  pobūdis priklauso nuo  daugelio veiksnių :  vėžio dydžio , lokalizacijos , jo  išplitimo ,ląstelių  tipo , paciento  amžiaus  bei  sveikatos  būklės . Pagrindiniai  gydymo  būdai  yra  keli. Chirurginis  gydymas . Operacijos  tikslas –pašalinti  visą  naviką ,jai  tai  įmanoma .Kartais  operacija  gali  būti  derinama su radioterapija bei  chemoterapija .

Tai  gydymas  specifiniais priešvėžiniais  vaistais, siekiant  sunaikinti  vėžines  ląsteles.Chemoterapija  gali  būti  skiriama  prieš ar  po  operacijos ,taip pat ir  tais  atvejais ,kai  diagnozuojamas  vėlyvųjų  stadijų  navikas . Chemoterapija  gali  būti skiriama  tabletėmis  arba   vaistai  sušvirkščiami  į veną . Chemoterapija  tablėtėmis  yra  toks  pat  efektyvus , saugus  ir  patogus  ligoniui  gydymo  būdas  nes  išvengiama  intraveninių  injekcijų  ar  buvimo ligoninėje .Radioterapija –tai  gydymas  didelės  energijos  jonizuojančia   spinduliuote .Kartais  chemoterapija  skirima  su  radioterapija,  toks  gydymas  vadinamas  hemospinduliniu.

Biologinė  terapija  -pastaraisiais  metais  sukurti nauji vaistai , specifiškai  veikiantys  vėžio ląsteles  bei  slopinantys  naviką  ir  jo metastazes maitinančių  kraujagyslių  atsiradimą . Biologinė  terapija  nepažeidžia sveikų  audinių ir  sukelia  žymiai  mažiau  nepageidaujamų reiškinių .Skiriant  ją  kartu  su chemoterapija , pagerinamas  ne tik chemoterapinių  vaistų  efektyvumas,  bei  ir gyvenimo  trukmė .


Vilius  Petrauskas
Gydytojas
Share by: